V tai vanduo

Mano rankos svyra kaip gluosnis, akyse vasaros rūkas. Po karštos dienos tiesiai į upės vandenį iš dangaus pradeda kristi stambūs lašai. Matau tą akimirką kaip jie susitinka ir čia pat ištirpsta vienas kitame. Susitinka ir susitinka. Ištirpsta ir susilieja. Stoviu po medžiu, kur manęs dar nespėjo pasiekti lietus ir stebiu šitą sceną iki kol pasidaro vėsu ir reikia apsisukus eiti namo. Šiuos metus mane lydintys du žodžiai abu prasideda raide / V /. 

V. Vanduo. Apgaubiantis. Visada pasitinkantis ir įtraukiantis į glėbį nuo pirštų iki pirštų, užtvenkiantis visuma.  Noriu nerti į visus vandens telkinius, kurie pasitaiko mano kelyje, nesvarbu koks oras, kokia platuma, kokia vandens temperatūra. Noriu patirti savo kūnu jo šaltį ir patirti protą nuskaidrinantį mirksnį. 

V. Vienišumas. Vos nusileidus saulei, pasitinku save vieną. Stebinčią, galvojančią, retkarčiais skaitančią. Tikrai žinau, kad kažkada mokėjau būti viena, turbūt dar vaikystėje, vėliau mokėjau būti ir dviese, bet dabar neprisimenu savęs tuose peizažuose. Žinau tik kaip sugelia širdį grįžti į vienišus namus. Kaip sugelia širdį žinant, kad dar nemokėčiau jais dalintis. Kaip ir vanduo, mane apglėbia šita vienatvė. Ji nei per daug liūdna, nei per daug džiaugsminga, tyliai tapo neatsiejama mano kasdienybės keleive. Aš pasiduodu. Aš panyru. 

Dabar lieka tik daug nuovargio. Vasaros pradžia ir pabaiga susikerta birželio gale. Ilgėjančios naktys ir kažkokio nenusakomo išsipildymo ilgesys. Tvankumą keičia liūtys. Ir atvirkščiai. Bandai nuspėti kada prasidės lietus, bet nuojauta ir vėl apgauna. Lieka tik stebėti besikeičiančius debesis ir vakarinės saulės spindulius, bandančius prasibrauti pro dangaus tankmę. 

Sekasi, jei užklumpa tada, kai jau pasieki kino salę, kai jau susikrauni daiktus į mašiną, kai jau slepiesi pastogėje, kai įsėdi į autobusą namo. Kai esi saugus. 

Nuovargis užklumpa taip pat netikėtai kaip ir lietus. Po pietų prigulu ir trumpam užsimerkiu. Kai pabundu, nebegaliu prisiminti kur aš esu. 

 

 

Sapnavau tave ir sapne tu nebuvai liūdna. 
Nusišypsojai, buvai labai arti. 

Nebuvai liūdna, bet, atrodo, kad dabar geriau suprantu tavo liūdesį. 

Space Heavy

Bandau sulaikyti save, kad niekas nepamatytų, kokios liūdnos mano akys. Vis bėga upeliais skruostai. Oras pasidarė tankus, per tirštas. Kojos neša į priekį, bet galva smarkiai atsilieka. Skaičiuoju dienas, valandos eina lėtai, bet savaitės prabėga greitai. Naktis ateina vos spėju prasimerkti ir išsivėdinti kambarį. Po žiemos įšalo namai pasidarė labai šilti, pilni kvapo. Šiandien kelis kartus patikrinau ar netyčia nebuvau palikusi įjungtų radiatorių, taip keista nejausti drebulio ir šaltų pirštų sėdint prie kasdienių darbų.

Palieku praviras balkono duris, mano linktelėjimas atėjusiai vasarai. Net kai išeinu iš namų, kartais pamirštu jas priverti. Bėgu nuo skaudulio, dėlioju laiką, bet jis nepasiduoda. Kaip niekad anksčiau, noriu būti toli nuo savęs, netyčia prasilenkti gatvėje ir neatpažinti. 

Pasakyk, juk žinai, kada bus ramu. Kada mūsų nuovargio prisigėrusios širdys taps ramios. Ar bent kiek.

In Plain Sight

laikas, žodžiai, vynas - - visi jie išsenka. pasidarė labai sunku nešti savo kūną ir dar sunkiau nešti savo mintis. norėčiau žinoti žodžius ir žinau, kad jie būtų paprasti. norėčiau žinoti atsakymus, ir žinau, kad jie irgi būtų paprasti. norėčiau paprastų dienų, kuriose nesijaučiu viena. 

išėjau pasižiūrėti filmo, sėdėjau trečioje eilėje, buvo sunku nulaikyti žvilgsnį ir savo rankas. vėliau dviračiu važiavau namo ilgiausiu keliu, kokį šį vakarą galėjau sugalvoti. padariau didelį lankstą, kirtau upę keletą kartų, tamsoje pasišviečiau savo nauja lempele ir buvo drąsiau važiuoti nelygiais miesto šaligatviais. kojos mina į priekį toli, bet visi mano keliai vis tiek veda namo. gal kažkada pavyks pasiklysti, bet ne šį vakarą. šiandien aš žinau visus kelius mintinai, savo liūdesį išvaikštau skersai išilgai ir nerandu nieko naujo. tas pats horizontas. upė tamsi, joje atsišviečia miesto rūbas ir akys. miesto svečias,

vasaros dvelksmas už kampo, bet iki jam iš tiesų pasirodant, dar reikės kiek luktelėti. 

aš nebijau

nenorėjau pažinti mirties. 

kaip kvaila, pavydžiu tų akimirkų, kurių jau neturėjau, kurioms niekada nedaviau šanso. pavydžiu net gelia dantis. nenorėjau žinoti šitos ateities, kurioje nebėra laiko kartu. dabar jau tik nuo čia atsispyrus, aš judėsiu toliau, o tu liksi nuotrauka senam mano el. pašte. vis užeisiu patikrinti ką man rašei vaikiškose žinutėse, kaip bandėm viena kitai įkvėpti lašą drąsos, nes būdavo taip nejauku būti paauglėm. nesakyk, kad pamiršai koks mano slaptažodis, nenusinešk šito savo užrašų knygelėje.

nežinojau, kad tiek daug palikau tau išsaugoti.
nežinojau, kad taip greitai ateina naktis, kurioje jautiesi vis labiau vienišas. vis labiau tiktai juodraštis. 

už viską labiau dabar norėčiau tau parašyti laišką. labiausiai tokį, kurį galėtum perskaityti. sėdžiu balkone, raudonas vynas greitai išsenka ir atsiveria puodelio dugnas. šiandien neturiu taurių ir niekaip nenustoju tavęs įsivaizduoti šalia. norėčiau turėti bent vieną tavo prisiminimą iš čia, iš šito etapo, šitos perspektyvos. norėčiau, kad kartu žiūrėtume į kieme augantį klevą, į žvaigždes, bandytume kituose languose įspėti įsižiebiančius kaimynų gyvenimus. norėčiau prisiminti tave sėdint čia. žinau, kad tau čia patiktų, kad vakaras būtų ilgas, išgertume kiek per daug vyno ir vieną akimirką užsimerktume. klausytume muzikos, nieko nereiktų šnekėti, tu nusišypsotum ir nuleistum akis. baisiausia, puikiai žinau, kad tą vakarą su savimi nešiočiausi dar labai ilgai.

atrodo, kad ir ką veikdavom, visa tai buvo kertiniai, keičiantys momentai. stiprus tikro gyvenimo skonis. nebijojau šalia tavęs būti savimi ir šalia tavęs žinojau, ką reiškia meilė, rūpestis, ką reiškia draugystė. sunku pripažinti, kad mano meilė buvo tokia netobula. visa tai dabar kvaila, nešu savo širdį į priekį, noriu augti tavo pavyzdyje. ieškau žodžių ir dar ilgai jų ieškosiu. šitas laiškas niekada nesibaigia, kol dar groja muzika. kol dar groja Fade into You ar Wish You Were Here.

 

Fade into You

anksčiau atrodė, kad kitas žmogus visada pasaugos mano sapnus.
visada pasaugos tuos atminties krislus, tuos kartus, kai buvom kartu, kai bėgom ir bėgdavom, dažniausiai iš džiaugsmo, daug rečiau iš baimės. kartą lovoje gėrėm šampaną. iš butelio, o gal į ją atsitempėm ir taures, jau nepamenu. sukom arbatžoles į popierių, deginom, apsimetėm, kad rūkom suktines. juokėmės iki ryto, nemiegoti buvo visai naujas jausmas. bandėm būti vis labiau ir labiau suaugusios

visada galvojau, kad pasaugosim viena kitą, kad saugosi mane, aš tave, laikysim ir nešim viena kitą rankose. daviau tau palaikyti dalį savo prisiminimų, bet vis svajojom, kad bus ir bus daugiau ko prisiminti.

norėčiau išgyventi daug gyvenimų kartu su tavim, vėl ir vėl iš naujo mokytis traukti cigaretę tamsoj, kur tik liepsnelė sužvilga, akys kaip žvėriukų, niūniuojam dainas garsiau nei galima. parodei man miestą, ypač naktinį, koks jis gali būti savas, viliojantis, pilnas nuotykių. vėliau bėgam į paskutinį autobusą namo, aš akimirkai atsisuku į tave, taip ryškiai atsimenu tą oranžinę žibintų šviesą ir krintančius šešėlius nuo medžių. nežinau, kuris autobusas tada vežė namo. norėčiau žinoti koks buvo tas numeris. tikėjau, kad jį ir mane saugosi savo žvilgsnyje. kad kai kitą kartą susitiksim, galėsim viską pasikartoti, kaip prieš kontrolinį, kaip eilėraštį vėl garsiai pasimatuoti savo pačių kostiumus, vėl prisiminti. 

visi mano prisiminimai yra tavo prisiminimai ir aš likau tavo žvilgsnyje. ir dabar, kai turiu tave paleisti, negaliu nustoti galvojus, kaip man reikės prisiminti save. juk aš likau ten. nebeturiu į ką atsisukti, kai bėgsiu į paskutinį autobusą.
 

viską, ką kartu patyrėm, saugojau kaip didžiausią paslaptį. nežinojau, kad nukišus giliai, galiu ir pamiršti kur padėjau tuos vakarus, rytus, dienas, tuos jausmus ir - tą kažką ypatinga, kas likdavo su manimi, kai atsisveikindavom. nebegaliu to įvardinti.
lieka tik duženos kaip labai prastam eilėraštyje, kurį mokiaus rašyti tą naktį, kai įsivaizdavom savo svajonių namus. mažos mažos mergaitės po viena patalyne, daugiabutis 96, butas 16. bet skaičiai jau nebeguodžia. iš rajono svajojom pabėgti tolyn. ir visus tuos kitus kartus, kai kalbėdavom apie keliones, jau daug vėliau, visada visada norėjom pabėgti. įsivaizdavom ilgą kelią ir ilgas keliones, į kurias niekada taip ir neišvažiavom. niekada nesuprasiu, kodėl užteko tik to žinojimo, to galimybės jausmo. tik iš tavęs išmokau svajoti ir supratau, kad viskas galima. kad dienos gali bėgti netikėtomis kryptimis, kad viską galim sugalvoti. vakaras ilgas.

o dabar, dabar tik norėčiau kartu pasėdėti prie upės, kartu surūkyti vieną. po to dar vieną.

 

i had nowhere to go

prisimenu, kad gimiau ketvirtadienį. niekada nepastebiu kaip jis praeina. Kažkur pasimeta tarp savaitės pradžios ir pabaigos.
kai taip šviesu, kartais užmiegu dar prieš temstant. po to nesuprantu, kur dingsta paros. Kodėl neišeina pailsėti, kodėl vistiek noriu miego. kodėl sapnuose išsisprendžia gyvenimai, kodėl sapnuose viską suprantu jautriau.
atsibudus nieko įdomaus nevyksta. vėl krenti į pažįstamą glėbį, bijai vėl susimauti. vėl prisikalbėti, vėl išsigąsti savo jausmų ir pabėgti.
galbūt šį kartą reikia pasiduoti - iškelti rankas į viršų
iškelti rankas taip tarsi naktį pričiupo policija su ryškiomis šviesomis, iškelti rankas taip tarsi ką tik laimėjai bėgimo maratoną

net kai nebelieka ko slėpti, vis dar galvoju, kad žaidžiu slėpynes


jonas mekas pasakė /i had nowhere to go/
jau išaugtas, bet vis dar mylimas kerouackas atitarė /there was nowhere to go but everywhere/

pool

Bandau sudėlioti mintis.
Nieko nesigauna.
Žodžiai nieko nebereiškia. Nerasiu naujos jų tvarkos. Nesudėliosiu taip, kaip jie dar niekada nebuvo sudėlioti. Viskas kartojasi. Pasaulis sukasi, žiūrėk, dvidešimt keturios valandos ir vėl kyla saulė. Nespėju to pamatyti. Bent temsta šiek tiek vėliau. Lengva jausti artėjantį pavasarį, kai saulė pro langus apšviečia visus dulkėtus paviršius. Taip pat ir mane, pro mane, į mane.

Nuo savo žodžių bėgu į knygas.  Lengviau kvėpuoti atvertus puslapį į svetimą mintį. Deduosi tą kito žmogaus mintį į galvą, kad turėčiau ką pasakyti kitam sutiktam žmogui.

Prisimenu tą tūkstančio detalių dėlionę, kur viskas vien jūra.
Šiam vakarui užtektų ir 500 žodžių. Penkių šimtų žodžių vandens. Viskas vėl atrodo taip pat. Viskas yra taip pat. Viskas vėl jūra.
Pradėkim nuo kraštų ir kampų. Kur labiausiai aštru, nuo ten, kur skaudu įsidurti.

Amarcord

Tai ėjimas per rūką, kai nematai savo rankų.
Tai ėjimas tiltu į kitą krantą, kai svaigsta galva.
Sekundė po panėrimo į vandenį, kai ledas jau spėjo apsitraukti toj vietoj, pro kurią įkritai.

Pripratus, vanduo pasidaro šiltesnis.
Tavo laiškas įkrito kartu su manim, tad padėk jį prieš saulę pradžiūti. Nenorėjau, kad įskaitytum mano jausmus.

Vanduo kišenėse, saujose, plaučiuose ir nebereikia nieko sakyti garsiai.
Ir nenoriu.