nauja diena kaip naujas įkvėpimas, ačiū dievui už šitą viltį, kuri gali iš lėto surusenti, kai jau norisi nuo savęs nusisukti. vasara nutiko iš karto, staiga. vis apsižvalgau ir nesuprantu kodėl nesu prie ežero, kodėl skalbiniai kabo lauke, gėlės prašo atsigerti dažniau nei įprastai, prakaitas kaip upė teka marškinių rankovėmis žemyn. šitas nežinojimas truks dar tūkstančius metų – išeisiu taip ir neatsakiusi kodėl. 

kvepės ievomis, tarp knygos puslapių rasiu sudžiūvusius lapelius, visai sutrupėjusius, paliksiu ten, kad atradimas vis iš naujo nutiktų kitomis akimirkomis, kitai man. iki kol iš jų liks tik dulkelės, kurias sunkiai galėsiu atskirti nuo teksto. iš tavo plaukų nenorėsiu išimti įstrigusio vabalėlio, žiūrėsiu kaip jis ropoja aukštyn. tai aš tai aš ten kopiu, kopinėju salsvą šios vasaros medų. pagal tai kaip jis teka, galėčiau pasakyti, kiek praeitą mėnesį iškrito lietaus. 

drugys

nusuku žvilgsnį, bandau nesuvirpėti, kai palieti mano ranką. žiūrim į žvaigždes ir nieko kito negalim įvardinti tik aukštyn kojom apvirtusius grįžulo ratus. žandai užkaista – tą vakarą per daug ir per greitai geriu vieną po kitos sklidinas alaus stiklines, dar ir dar vieną, tuoj vidurnaktis ir pasijaučiu gerokai apsvaigus. kalbu daug, atvirai, kalbu garsiai, matau, kaip į mane žiūri, matau ir virš tavo galvos kabantį pusmėnulį, stebiu kaip tobulai jis lygiuojasi su tavo profiliu, kai pasuki galvą. atimi pirmą mūsų bučinį patempęs mane į šalį prie statybinės tvoros. tamsus praėjimas; šlapias ir jau trunka kiek per ilgai, - galvoju. aš susigėstu ir tada jau pritrūkstu žodžių, visi mano žodžiai atimti tavo lūpų. turėtum mane užrašyti. 

kai po kelių savaičių einu į kitą pasimatymą jau su kitu vaikinu, iš karto suprantu, kad man gerokai nuobodu. greitai pasiduodu ir prašau jo susisukti cigaretę. rūkom prisėdę stotelėje, neišsigąstam tylos, kai ji pradeda vyniotis dūmuose ir būtent ta akimirka man patinka – atrodo lyg būtume artimi draugai, greta sėdintys seni bičiuliai, iš vieno delno į kitą, besidalinantys vienu žiebtuvėliu. bet iš karto po to greitai atsisveikini ir apsisukęs nueini. lauke dar šviesu ir aš norėčiau pamiršti savo vienišumą, norėčiau, kad mane krėstų drugys, kiaurai kūną veriantis virpesys.

Let's flip a coin. Get out of here. 

Vaizdas sulėtėja kaip filme, pasidaro nebe taip baisu žiūrėti tiesiai į akis. Išgeriu dviem per daug, kad turėčiau daugiau drąsos nepaleisti, kai laikysi už rankos. Galvoju apie skaidrias dienas, galvoju apie rūką. Matau kaip jis kyla nuo upės po stipraus lietaus, užkloja tiltą savo baltu patalu. Užsinoriu miego, bet einu toliau, kartoju savo kelią kaip išmoktą eilėraštį, bet eilutės niekada nesikartoja. Čia pat pakrantės takas pasidarė minkštas – nuo tuopų krenta ir krenta pūkai, sninga ant plaukų, byra į kišenes ir įsivelia tarp dantų, užkloja žoles – galėčiau gulti ir dėti galvą ant minkštos jų pagalvės. Kaip ir kiekvieną pavasarį, atrodo, kad nieko panašaus anksčiau nemačiau. Nieko gražiau nei gegužė baltu rūbu, plunksniniai debesys. Oras keičiasi, norėčiau daugiau skaityti, bet raidės susilieja. 

alyvos

vakarais kojos pačios neša link upės. dienos ilgos, temsta vėlai, lova taip ir nepaklota nuo ryto, bandau nežiūrėti į tą pusę, nes jaučiuosi pernelyg kalta. akys pilnos nuovargio, muzika skamba per tyliai, nes į ausis pripilta smėlio, apie nieką daugiau negaliu galvoti tik apie vandenį ir tą akimirką, kai aš panyru ir atsispiriu nuo sienelės. plaukiu takeliu pirmyn ir atgal, kvėpuoju, įkvepiu, iškvepiu, iriuosi, rankos spaudžia vandenį, judu be jokio svorio. negaliu nejudėti, turiu judėti pirmyn. bet mintys toliau sukasi, kartais iki įstrigimo karuselėje, nuo to irgi be galo pavargstu. galvoju, kas mane stabdo, iš kur ant pečių šitas skausmas, kodėl širdis nerami, bet atrodo, kad kiekviena gegužė dabar bus tokia, kiekvienas mėnesis po to irgi bus toks. iki kol greičiausiai nebebus.

po lietaus gatvės tylios ir prisisunkusios alyvų kvapo, aš nevalingai galvoju apie tai kaip eitume kartu pasėdėti į parką ir klausytume kaip tyliai skleidžiasi jų žiedai. dažnai prisimenu tave, dar dažniau save raginu nepamiršti. kažkada dar besimokant mokykloje, alyvose ieškojome žiedo su penkiais lapeliais – neša laimę, sakei, negaliu prisiminti ar radome. pro mano virtuvės langą violetinis krūmas su kiekviena diena vis ryškiau šypsosi, nežinojau kad auga čia pat, kieme. nenoriu šito užmiršti – sakau sau, kad turiu prisiminti. 

Rūkas

užsisuku savo pačios mintyse. vartau senus sąsiuvinius, skaitau seniai man rašytus laiškus ir po to – mano pačios atsakymus į juos. labai daug sakinių prasideda nuo to, kad norėčiau kažką pakeisti, kad dienos ir aš keistųsi, kartu naujai suktumėmės, kaip ir šiandien atsukti laikrodžiai (šią akimirką jaučiuosi tokia dėkinga už tą papildomą valandą tamsos). kai rašau, dedu daug vilčių į ateitį. o dabar atsigręžus atgal – matau, kad aš vis dar čia, atsivertus tą patį neprirašytą puslapį, skrebenu žodis į žodis kažką panašaus kaip ir kadaise, visai nieko naujo. aš ir mano nepavykęs dienoraštis, aš ir per greitai artėjanti naktis, aš ir mano pačios kartotė. naktis naktis ir vėl naktis. žodžiai nenuvilia, bet noriu juos nusivilkti it drabužius prieš gulant į lovą. nugrimzti į rūką be sakinių ir skyrybos ženklų. paliekant tik tarpelius tolygiam nakties kvėpavimui. 

Ekranas

Ilgu ir ilgu. Ilgiuosi buvimo senuose batuose, savęs praeituose etapuose. Viskas kaip fejerverkai susprogo į orą, išsilakstė, nespėjau sugaudyti visų akimirkų. Svarbiausių momentų. Ir jausmas panašus į tą – kai ankstų Naujųjų rytą eini per plačiai atsiveriančias pievas ir jose lyg įkalčiai visur mėtosi nudegusios liepsnelių ir fejerverkų dėžutės.  Šventės baigėsi, po ilgos nakties visi ilsisi namuose. Nieko nelieka tik nuorūkos, nuodegos, trupinėliai, minčių ir jausmų krisleliai. Nieko visai ypatingo. Tik niekaip neišpildomas dienos pažadas būti bent šiek tiek geresniu. Bent šį rytą nueiti toliau savo įprasto maršruto. 

Stebiu naktyje raibuliuojantį upės vandenį. Jame atsišviečia miestas. Mano nakties ekranas. Ir aš, paskutinė žiūrovė, kantriai laukiu pasirodančių titrų. 

Vėliau

Vakaras, vaikštau, tada prisėdu. Svajoju apie gyvenimą kitame mieste ar visai už miesto. Svajoju apie namus, į kuriuos nebijočiau sugrįžti, kuriuose namo vėlės vaikščiotų patyliukais, tik man nusisukus ar miegant. Gerbtume vieni kitų tylą. O gal ir galėtume susitarti kitokias namų taisykles, svarbiausia, kad šaltis nekrėstų, kad nebijočiau pažvelgti į padūmavusius veidrodżius, kad daiktai liktų savo vietose. Mano šimtas metų vienatvės kambaryje, kuriame laiko dulkės pradeda kristi kaip snaigės. Žiemos kvapas čia pat. Per akimirką medžiai nusirengė ir aš vėl galvoju apie savo gyvenimo vaiduoklius. Mano kūnas drobulė, mano galva padūmavusi nuo nežinojimo. Miglos horizontas pakyla. Melchoras melchoras, aš pavargsiu gyventi, o tada pavargsiu būti numirusi. 

Grįžusi degsiu žvakes. 

Mama valo suodiną židinio stiklą. 

Rūsys pilnas malkų ir jų užteks iki pat pavasario. Rusens śiluma dar visą likusį rudenį. Kas vėliau – Pilnos kišenės tuščių mano delnų. 

Maps

Norisi pasiduoti ir nuleidus galvą pasitraukti į šonelį, užleisti vietą kitiems. 
Lieku svyruoti šitame rudeniniame vėjyje. Rugsėjis švelnus ir šiltas, dar glosto skruostus. Pagal kalendorių deduosi megztinį ir grįžtu visa suplukusi, po sunkia kuprine prakaitas žliaugia nugara ir oda raukšlėjasi. Lyg viena tiršta diena praėjo vasara, o pavasarį manyje atsivėrusi žaizda neapsitraukė net apsaugine plėvele. Laikas turi gydyti, bet vis dar skauda prisiliesti, kur mirtis paliko pėdsaką. Mano atminties ploteliai suskilinėjo ir virto mažais ežerėliais, nesusisekiančiais indais. Lyg žaidime, kur su kiekvienu nauju lygiu atsiveria nauji žemėlapio centimetrai ir iš rūko takelis nusitiesia tolyn, aš jame keliauju atbulai. Mano kasdienybė iš lėto panyra į nežinią. Vis daugiau randasi tolimų žemių, kurios kadaise buvo išmindžiotos ir mano urvelis susitraukia į nedidelį aštuoniais žingsniais apeinamą perimetrą. Mano žemes pasiglemžia naktis ir tavo nebuvimas, kuris, nežinojau, kad gali padaryti tiek daug žalos. Taip ilgai save įtikinėjau, kad esu stipri, bet mano akyse teliko gležnumas. Artėjanti žiema gąsdina, ar pavyks šitam silpnam kūnui atlaikyti jos grėsmingą grimasą.  

akys vis užkliūna už pabirų žodžių apie širdgėlą, apie sielvartą, kuris atkeliauja bangomis. kuris gali netikėtai patvinti lyg potvynis. ir vėl nurimti lyg vėjui pasisukus kita kryptimi. kiekvieną kartą stovint veidu į jūrą niekaip negaliu suvokti jos dydžio. įbridusi stoviu ir jūros neaprėpiamumo liūdesys skalauja mano nuogas pėdas. 

kartais leidžiu savo dienoms tiesiog praeiti pro šalį. kartais noriu, kad jos praslinktų manęs neužgaunant, visai nepaliečiant.

V tai vanduo

Mano rankos svyra kaip gluosnis, akyse vasaros rūkas. Po karštos dienos tiesiai į upės vandenį iš dangaus pradeda kristi stambūs lašai. Matau tą akimirką kaip jie susitinka ir čia pat ištirpsta vienas kitame. Susitinka ir susitinka. Ištirpsta ir susilieja. Stoviu po medžiu, kur manęs dar nespėjo pasiekti lietus ir stebiu šitą sceną iki kol pasidaro vėsu ir reikia apsisukus eiti namo. Šiuos metus mane lydintys du žodžiai abu prasideda raide / V /. 

V. Vanduo. Apgaubiantis. Visada pasitinkantis ir įtraukiantis į glėbį nuo pirštų iki pirštų, užtvenkiantis visuma.  Noriu nerti į visus vandens telkinius, kurie pasitaiko mano kelyje, nesvarbu koks oras, kokia platuma, kokia vandens temperatūra. Noriu patirti savo kūnu jo šaltį ir patirti protą nuskaidrinantį mirksnį. 

V. Vienišumas. Vos nusileidus saulei, pasitinku save vieną. Stebinčią, galvojančią, retkarčiais skaitančią. Tikrai žinau, kad kažkada mokėjau būti viena, turbūt dar vaikystėje, vėliau mokėjau būti ir dviese, bet dabar neprisimenu savęs tuose peizažuose. Žinau tik kaip sugelia širdį grįžti į vienišus namus. Kaip sugelia širdį žinant, kad dar nemokėčiau jais dalintis. Kaip ir vanduo, mane apglėbia šita vienatvė. Ji nei per daug liūdna, nei per daug džiaugsminga, tyliai tapo neatsiejama mano kasdienybės keleive. Aš pasiduodu. Aš panyru.